2020 m. gruodžio 29 d., antradienis

Nekeptas sūrio pyragas

 Kartais būna dienų lyg tyčia, kai norisi kažko čia ir dabar ir nei sekunde vėliau. Kaip žiniai,  taip norai nesipildo. O, ir,bet, tačiau  po dviejų valandų gauti tai ko nori visgi įmanoma, ypač jei tai nekeptas sūrio pyragas. 

Išbandžiau, paragavau. Paprasta ir skanu. Todėl dalinuosi ir su jumis ;)


Kaip gaminau sūrio pyragą:

 Reikės:

Pagrindui:

360 gr. Sausainių –

2 šaukštų paprastos kakavos

130 gr sviesto

3 šaukštų kondensuoto pieno

 Sviestą ištirpinti,  sausainius susmulkinti kombainu arba sutrupinti rankomis visą masę sumaišyti,  suformuoti pagrindą ir dėti į šaldytuvą.

 Sūrio masei:

500 gr maskarponės

250 gr grietinės (pas mane buvo likutis 300 todėl sudėjau tiek ir viskas gavosi puikiai)

400 gr Skardinė kondensuoto pieno

2 šaukštai cukraus pudros ( jei mėgstat labai saldžiai)

2 šaukštai želatinos.

Želatiną užpilti trupučiu vandens ir palikti išbrinkti. Suplakti atskirai grietinėlę,  atskirai išmaišyti maskarponę su  kondensuotu pienu. Viską palengva sumaišyti į vientisą masę. Kadangi mano grietinėlė nenorėjo plaktis nors tu ką  supyliau viską į skystą grietinėlę ir viskas puikiai išsimaišė.  Kai jau masė vientisa po šaukštą (vis dar plakdama) supyliau ištirpintą ir pravėsusią želatiną.  Sūrio masę supyliau  ant pagrindo ir 2 valandas palikau šaldytuve.

Skanaus.

P.S. receptas kažkada rastas internete, užrašytas į knygą,  bet ilgą laiką gulėjo su mintimi "kada nors".




2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Apie ūkį ir bites

Seniai,  oi seniai rašiau šiame  tinklaraštyje,  jau net daugiau nei pusmetis nuo paskutinio  įrašo praėjo, tačiau pagal peržiūrų skaičių matau, kad mano straipsniai skaitomi,  tai reiškia jie kažkam įdomūs.

Kadangi už lango bando vaidentis pavasaris,  net šildymą ta proga išjungė tai privalomas atributas mano namuose palangės ir ne tik palangės nukrautos daigais daigeliais.
Daugiausia vietos užima  jų didenybės pomidorai.  Šiemet nusprendžiau nerizikuoti kaip pernai ir nepirkti baisiai mandrų veislių. Nusipirkau visas elementariuose prekybos centruose parduodamas kai ką išbandytą,  kai ką girdėtą,  keletą sėklų įdavė mama.
Taigi kas  pas mane auga. Labai seniai norėjau Read Pear ir kažkaip vis nepavykdavo nusipirkti, pernai net pasisėjau,   visos veislės kurių laukiau labiausia išsivartė liko tik du nupiepę daigai kurie užaugino tokiu pat nupiepusius pomidorus, kurių nei skonio nei išvaizdos  nė iš tolo neprilyginsi normaliam pomidorui. Taigi šiemet  šių gavau ir pasėjau,  jos jau sudygę ir daigai sėkmingai išpikiuoti.  Lauksim derliaus.





 Kita mano meilė,  kuri atsirado mano gyvenime po to paties  - pernykščio keistų gyvių  - baltų kirmėliukų  antplūdžio, kai buvo sunaikinti 90 % pomidorų daigų ir reikėjo verkiant kažką daryti. Tad kai visi man sakė  - "susitaikyk" aš balandžio 23-ąją pasėjau šiuos ankstyvus pomidorus, jie vedė   rugpjūtį nors yra ankstyvi.   Visi kas juos matė ar ragavo aikčiojo ir prašė sėklų. Apie ką aš? -   tai pomidorai Šeijk. Šiemet šią veislę sėjau ankščiau ir jie jau laukia eilės būti išpikiuoti. Tad tikiuosi ir derlius bus ankstyvas. Kuo man patiko ši veislė,  tuo, kad jie žemaūgiai ir labai derlingi. Nors kai kas žemaūgių negeni,  aš visus genėjau nežymiai,  tačiau du palikau negenėtus  ir  gavosi toks braizgalynas,  primezgė mažesnių vaisių ir labai daug,  per daug,  todėl šakos lūžo nuo vaisių gausos.  Kadangi juos galima auginti ir lauke,  tai šiemet jų lauke patikrinimas sesės darže. Kas dar patiko, kad jie neišteždavo ir labai patogiai pjaustydavosi.

Kokios dar veislės auga  pas mane - tai Black Cherry,  Golden Cherry, Marmande,  Duo ir dar  keletas kažkokių ale "Geri kaimynės" :) Nieko  tokio,  nuo ko linktų kojos. Tačiau pomidorų derlius visuomet būna nemenkas,  o ir patys pomidorai turbūt  labiausiai traukiančios daržovės  ( nors iš tikro tai uogos).
Kadangi mėgstu ir saldžiąsias paprikas ( jų labai daug sunaudoju konservavimui). Tad pasižiūrėjusi pagal datas pasėjau nemažą kiekį savo patikrintų California Wonder,  šios užauga visada,  kažkada liko keletas nespėjusių užaugti vaisių pasodinom į vazoną ir peržiemojo pas sesę sodyboje ant palangės, o kitais metais  vėl davė dviejų paprikų derlių.   Paprikos sudygo ne visos,  o gaila,  ir tą nedidelį sudygusių kiekį  dar praretino vaikai. Tad liko  tik 5.

Kadangi kažkada labai seniai iš parduotuvinės paprikos iškrapščiau sėklų  ir išdžiovinusi pasidėjau,  o vaikams atlikus retinimo darbus  kaip tik jas atradau. Tai visą saują ir subėriau,  nes nežinojau nei kaip digs nei ar iš viso digs.. sudygo,  tankus miškelis :D Kas iš to bus pamatysim. Didelio derliaus nesitikiu, bet,o gal?




Šiemet papokštavau su agurkais  pasėjau  6 sėklas Minisprint,  juos planuoju auginti namuose.  Ankstesnė  patirtis su brangesnėmis sėklomis buvo nekokia, tad nesitikėjau, kad išdigs visos, o jos ėmė ir išdygo  ir kol kas puikiai auga ( 3* tfu per kairį petį).  Žiūrėsim kas čia gausis. Tikiuosi po mėnesio juos iškraustyti į šiltnamį ir laukti derliaus.
Beje šiltnamyje jau dygsta ridikėliai, salotos ir morkos. Niam niam, bus šviežienos.
Ir pabaigai turiu prašymą - vis neatrandu derlingų ir gerai augančių žiedinių kopūstų  bei brokolių veislių,  tad būčiau labai dėkinga jei tokiomis pasidalintumėte.

2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Ant senos palangės kaktusai žydės...

Turbūt tikrai žinote šią dainą,  smagi ji ir  ritminga. Kodėl taip pavadinau šios dienos įrašą? Tiesiog taip nutiko, kad mano palangės puošiasi žiedais. Dievinu šitą metą,  sanpaulija,  palergonija ir kaktusas  ( čia aš jį taip vadinu),  bet pagooglinus radau, kad jis vadinamas stapelija.
Žiedai skirtingi bet tokie žavingi, kad žiūrėčiau ir žiūrėčiau.
 Gal kažkam žydinčios palangės banalu,  gal kažkas iš viso nekenčia kambarinių gėlių,  bet man jos patinka - ir net labai.
 Taigi pirmiausia gražuolės pelargonijos.  Visada kai nuvažiuojam pas vyro močiutę negaliu atsigrožėti jos palangėmis, kur pilna pelargonijų, kokių tik nori spalvų.  ir toks jausmas, kad kada benuvažiuosi jos vis žydi ir žydi ir žydi. Kadangi jų daug tai įspūdi tikrai uau. Todėl patyliukais nusivogiau ir aš dvi atžalas ir dabar mano  palangę puošia  ciklameno spalvos ir balta, įkištos šiaip,  prigis/ neprigis matau, kad dabar jau prašosi naujo vazono.



Antra,  sanpaulija,  kažkada draugė davė  keletą daigų,  nes sakė prisidaugino tiek, kad nebeturi kur dėti.  Buvo mėlyna ir violetinė, tiksliau labiau melsva ir labiau violetinė. Deja, laikui bėgat  violetinė visiškai nyko, nyko ir nunyko liko tik ši, kuri irgi žydi nesustodama.

Stapelija,  žydi retai,  bet  mano namuose yra gal kokie 7 metai,  ir matau žiedą gal 3-4 kartą.
Šis žiedas man kažkodėl visada asocijuojasi su filmuko herojumi. Marsupilami, argi nepanašu ?
 Tai štai kokios tos mano palangės, toks širdžiai mielas vaizdelis mano akimis.
Iki kitų kartų.

2015 m. birželio 18 d., ketvirtadienis

Laiko nesustabdyt ir neatsuksi atgal

Ar prisimenat šitą  Virgilijos Noreikos ir Luko dainą? Aš labai gerai.
 Ypač tai pajaučiau per gegužės/birželio mėnesį. Gegužę  dariau makiažus dviejuose renginiuose, vienas mamoms kaip pasilepinimui,  kitas per Grožio dieną mamoms įmonėje su kuria esu verslo partnerė. Tikrai įdomi ir naudinga patirtis,  nors kojos vakare ir nedėkoja  už prastovėtą dieną, bet širdyje gera gera kai moterys dėkoja pamatę save veidrodyje.
Be šių dviejų renginių turėjau surengti vaiko krikštynas,  atlikti vieną pagrindinių vaidmenų organizuojant sesės mergvakarį ir šiek tiek prisidėti prie vestuvinių reikalų bei staigmenos ruošimo.  Vakar vėl  turėjome renginį įmonėje,  kur pareigos tos pačios - konsultuoti ir puošti moteris.
Smagu kai yra veiklos,  tikrai smagu,  bet tokio tempo net man per daug.
Žinau, kad  beliko  2 renginiai ir liepos mėnuo,  o liepą mano ir mažiausiojo gimtadienis,  tad nusiteikusi turėti tik vieną rimtą renginį ir atsigauti po šio maratono.
Liepa pats  gražiausias metų mėnuo  ir taikliausiai apie tai parašė eilėraštyje  Vincas Mykolaitis Putinas
  Liepa

Man liepos mėnesis - ramybė.
Visi jausmai atostogauja.
Jau praeity gegužio aistros,
O dar toli rudens klampynė,
Ir, rodos, žemėj nieko naujo.

Oi, netikėk!
Kai saulė triūsia visą dieną,
Net niūrūs pašaliai nušvitę.
Giliausiam patvorio brūzgyne
Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.

Nuo dulkių vyšnią ir avietę
Nuplaus griaustinis su lietum.
O jei dienovidį išalksi,
Tu sausą, kietą duonos plutą
Patepki kvepiančiu medum.

Štai vakarai ugnim žioruoja,
Ir saulė glosto pilką kalvą.
Pasilypėk į tą kalnelį
Ir vasaros nakties ramybei
Nulenki galvą.
 
 Tiesiog taip poetiškai ir paprastai šį kartą, bet pirštai krebždėjo tai užrašyti.
Gražaus Jums likusio birželio ir artėjančios liepos. 

2015 m. gegužės 6 d., trečiadienis

Pasivaikščiojimas lietuje




  Kasdien galvoje sukasi milijonas minčių ką norėčiau parašyti ir pasidalinti su Jumis,  bet kasdien atėjus vakarui suprantu, kad tai kas gulėjo mintyse  per pietus dabar nesinori gultis  žodžiais, sakiniais ir keliauti pas Jus.
 Kadangi šiandien  noras rašyti stipresnis už nerimstančią slogą,  tai stengiuosi tai ir daryti.
Keista diena šiandien,  nors ir ne pirmadienis,  bet tiek visko įvyko. Pakalbėjau net su dviem žmonėmis,  su kuriais nekalbėjau manau jau pusę metų ir daugiau. Į Lietuvą atvažiavo mano brolis, kurio nemačiau jau 1,5 metų (!)Nors šiai akimirkai kai rašau jis dar kelyje link Vilniaus,  bet žinau, kad pasimatysim.  Keista dar ir tai, kad  ėjau į paštą atsiimti dingusios siuntos,  ten nuėjus paaiškėjo,  kad  buto numeris buvo užrašytas ne tas...
Būtent kelionė  kelionė į paštą ir buvo įdomiausia,  ruošiausi eiti  keletą valandų grįžus didžiajai dukrai,  lietus tai pastiprėdavo tai nusilpdavo,  tad žengdama pro duris  pasiėmiau skėtį,  nes žinojau kad lyja bet kuriuo atveju,  tik kaip stipriai nežinau.
 Uždarius laiptinės duris  atrodo net sloga pasitraukė,  nors lietus pliaupė kaip iš kibiro kulniavau į paštą. Būtent kulniavau,  ne lėkiau,  bėgau,  skubėjau.. o kojas už kojos,  mėgaudamasi lašų barbenimu į skėtį,  mėgaudamasi balomis po kojomis,  vienu momentu net pagavau save einančią   per kuo didesnę balą,  kaip vaikystėje. Nusijuokiau ir žingsniavau toliau,  sutikti žmones žiūrėjo į mane nesuprantančiu žvilgsniu " juk lyja, reikia bėgti lėkti".  Ir daug kas lėkė, bėgo,  kai kas prasilenkė net nepažvelgę,  kai kas aplenkė. Ir eidama galvojau apie vieno iš tų dviejų žmonių pasakymą,  kad viskas priklauso nuo požiūrio,  kad vieniems lietus sujaukė planus,  sušlaps kojos,  permirks rūbai, nešviečia saulė niūru nėra nuotaikos ir  dar galybė neigiamų dalykų,  bet jei mėgausis kiekviena akimirka ir žiūrėsi net į tą patį kitus piktinantį ir verčiantį skubėti  lietų  gali jausti visai kitus - teigiamus dalykus.
 Tad  baigdama šį pamąstymą ir pasimėgavimą lietumi noriu palinkėti ir Jums rasti džiaugsmo akimirkų paprastuose dalykuose.
Iki greito.

2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Ne aš plaku verba plaka kiek margučių duosi?

Sveiki,

 Šio straipsnio pavadinimas ir idėja įrašui kilo visai netikėtai.  Šiandien Verbų sekmadienis ir važiavome lankyti vyro močiutės. Važiuodami kalbėjome apie Verbas ir  ėmėm dalintis kas vyksta Verbų rytą.
Taigi esu kilusi iš Suvalkijos ir pas mus šeimoje visada būdavo (ir yra) plakama ir sakoma "Ne aš plaku  verba plaka. Kiek margučių duosi?"  Plakamasis turi pasižadėti kiek margučių duos per Velykas ir tik tada plakimas baigiasi.  Na, o Šv. Velykų rytą kiekvienas  turi atsiminti kiek iš  ko  margučių paprašyti, kitaip pats kaltas, kad pamiršo. Todėl tai savotiška atrakcija. 
 Vyras yra kilęs iš Dzūkijos,  pas juos sakoma kiek kitaip " Ne aš plaku  verba muša už savaitės bus Velykos".
Todėl pasidarė įdomu, o ką  Verbų rytą plakdami  sakote jūs?
Ir ar ateina  Šv. Velykų rytą  Velykų bobutė atnešdama visiems po kiaušinį? 
Pas mus taip,  todėl jau po savaitės  vėl šoksim iš lovos ir bėgsim žiūrėti  kas kokį kiaušinį gavome. Mažieji prie viso to gauna dar ir po šokoladinį kiaušinį.  Smulkmena,  bet maloni.
 Gražaus Jums  šventės laukimo mielieji ir  tvirtų margučių.



2015 m. kovo 12 d., ketvirtadienis

Papuošalų kelionė namo

Sveiki mielieji,

Su pavasariu Jus. Nežinau kaip Jums,  bet man kiekvienas saulės spindulėlis kelia nuotaiką. Nors Pavasaris nėra pats pačiausias mano metų laikas,  bet po tiek mėnesių pilkumos,  tai kaip vanduo ištroškusiam.
Kartu su pavasariu į Lietuvos miestus atkeliauja ir savo istoriją šimtmečiais skaičiuojanti  Kaziuko mugė. Praūžė ji bene visuose didžiausiuose miestuose, bet neaplenkė ir dukros mokyklos.
Tiesa, apie šią mugę sužinojau tik vakare,  kai dukra grįžo iš treniruotės. Kadangi su kepiniais dalyvauti jai jau teko ir tai visiškai nepasiteisino ( tiesiog 90% mugės dalyvių būna su kepiniais) Tad ėmėmės jau patikrinto  dalyko - papuošalų ir įvairių aksesuarų.
 Perkračiau dėžutę ir  papuošalus, kuriuos galėjau sudėjau už savikainą,  nusprendžiau geriau jie