Kasdien galvoje sukasi milijonas minčių ką norėčiau parašyti ir pasidalinti su Jumis, bet kasdien atėjus vakarui suprantu, kad tai kas gulėjo mintyse per pietus dabar nesinori gultis žodžiais, sakiniais ir keliauti pas Jus.
Kadangi šiandien noras rašyti stipresnis už nerimstančią slogą, tai stengiuosi tai ir daryti.
Keista diena šiandien, nors ir ne pirmadienis, bet tiek visko įvyko. Pakalbėjau net su dviem žmonėmis, su kuriais nekalbėjau manau jau pusę metų ir daugiau. Į Lietuvą atvažiavo mano brolis, kurio nemačiau jau 1,5 metų (!)Nors šiai akimirkai kai rašau jis dar kelyje link Vilniaus, bet žinau, kad pasimatysim. Keista dar ir tai, kad ėjau į paštą atsiimti dingusios siuntos, ten nuėjus paaiškėjo, kad buto numeris buvo užrašytas ne tas...
Būtent kelionė kelionė į paštą ir buvo įdomiausia, ruošiausi eiti keletą valandų grįžus didžiajai dukrai, lietus tai pastiprėdavo tai nusilpdavo, tad žengdama pro duris pasiėmiau skėtį, nes žinojau kad lyja bet kuriuo atveju, tik kaip stipriai nežinau.
Uždarius laiptinės duris atrodo net sloga pasitraukė, nors lietus pliaupė kaip iš kibiro kulniavau į paštą. Būtent kulniavau, ne lėkiau, bėgau, skubėjau.. o kojas už kojos, mėgaudamasi lašų barbenimu į skėtį, mėgaudamasi balomis po kojomis, vienu momentu net pagavau save einančią per kuo didesnę balą, kaip vaikystėje. Nusijuokiau ir žingsniavau toliau, sutikti žmones žiūrėjo į mane nesuprantančiu žvilgsniu " juk lyja, reikia bėgti lėkti". Ir daug kas lėkė, bėgo, kai kas prasilenkė net nepažvelgę, kai kas aplenkė. Ir eidama galvojau apie vieno iš tų dviejų žmonių pasakymą, kad viskas priklauso nuo požiūrio, kad vieniems lietus sujaukė planus, sušlaps kojos, permirks rūbai, nešviečia saulė niūru nėra nuotaikos ir dar galybė neigiamų dalykų, bet jei mėgausis kiekviena akimirka ir žiūrėsi net į tą patį kitus piktinantį ir verčiantį skubėti lietų gali jausti visai kitus - teigiamus dalykus.
Tad baigdama šį pamąstymą ir pasimėgavimą lietumi noriu palinkėti ir Jums rasti džiaugsmo akimirkų paprastuose dalykuose.
Iki greito.
